Žmogaus širdis – kaip tos beribės stepės…
Eini, eini ir galo joms nėra.
Ir nežinai, kas laukia pasislėpęs
Ten horizonte po miglų skara…
Gal sutviskės ten mielas žiburėlis,
Padvelks jaukia sodybų šiluma…
O gal po kojom ims girgždėti smėlis
Ir prasidės bevaisė dykuma…
Žmogaus širdis – kaip vandenyno plotas…
Plauki, plauki ir nematai krantų.
Ir ieškai jų bangų erdvėj putotoj
Gimtų, brangių, seniai pasiilgtų.
Gal bent papūs pakeleivingas vėjas,
Nuneš tave į žydinčias salas…
O gal staiga siaubingai subraškėjęs
Suduš paklydęs laikas i uolas…
A. Jonynas
