Vasario 16-oji svarbi diena ne tik Lietuvai, bet ir jos istorijai. Ji davė pradžią Kovo 11-ajai, o svarbiausia – laisvai tautai. Šią dieną mini ir švenčia visi, kurie neabejingi savo Tėvynei, jos praeičiai ir ateičiai. Butrimonių gimnazijos bendruomenė, prieš šešerius metus iš šalies Prezidentės Dalios Grybauskaitės gavusi Lietuvos trispalvę kaip įdomiausiai ir originaliausiai valstybines šventes švenčianti bendruomenė, tęsdama tradiciją, jau penktą kartą iš eilės visus savo narius pakvietė į patriotinį žygį partizanų takais.
Vasario 16-oji išaušo šviesi ir saulėta: iš pat ryto prie Butrimonių gimnazijos nešini tautine atributika rinkosi jaunieji šauliai – mokiniai. Juos čia pasitiko gimnazijos direktorius Valdas Valvonis bei socialinė pedagogė Ramutė Jablonskienė. Netrukus prie jų prisijungė svečiai – grupelė Jiezno seniūnijos jaunųjų šaulių. Visi kartu jie pradėjo šiųmetinį žygį į Gojaus mišką Prienų rajone, Stakliškių seniūnijoje. Nors nuo gimnazijos iki Gojaus ąžuolo, kur buvo numatyta pirmoji stotelė, apie 9 km, jaunieji žygeiviai buvo puikiai nusiteikę ir pasiryžę nesunkiai juos įveikti. Nuotaiką kėlė trispalvės vėliavėlės ir noras išbandyti save – kai kurie tokiam atstumui pėsčiomis ryžosi pirmą kartą.
Jaunajai kolonai pajudėjus, prie gimnazijos sugriaudėjo motorai – čia su savo transportu rinkosi Butrimonių keturračių klubo nariai, vadovaujami Daivaro Gudaičio. Trumpai pasitarę, patikslinę kelionės maršrutą ir detales, iškėlę valstybinę ir tautines vėliavas, motorizuoti žygio dalyviai taip pat pajudėjo Didžiojo Gojaus miško ąžuolo link. Kiti bendruomenės nariai, dauguma išklausę šv. Mišių, aukojamų Butrimonių klebono Juozo Bakšio, automobiliais ir autobusais rikiavosi paskui keturračius. Darni kolona netrukus pasiekė aikštelę netoli Gojaus ąžuolo (manoma, kad šis medis yra vienas iš stambiausių Europoje – apytikriai 400 metų amžiaus, apimtis – 6,2 metro, aukštis – 33,40 metro, tūris – 43 m³.)
Prie Didžiojo Gojaus miško ąžuolo šviečiant pavasarėjančiai saulei, šiek tiek pavargę, bet linksmi, raustelėjusiais veidukais sukinėjosi jaunieji eisenos dalyviai, rinkosi vyresnieji. Šventės dalyvius Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 101-ųjų metinių proga atvyko pasveikinti Alytaus rajono savivaldybės meras Algirdas Vrubliauskas, Administracijos direktorius Gediminas Krasauskas, Savivaldybės tarybos nariai, Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius, savo seniūnijos bendruomenės susitelkimu pasidžiaugė Butrimonių seniūnas Algirdas Jusas. Butrimonių gimnazijos direktorius V. Valvonis, šios akcijos sumanytojas ir iniciatorius, sveikindamas visus susirinkusius Vasario 16-osios proga minėjo, kad šiųmetis žygis organizuotas jau penktą kartą, o kai kurie jo dalyviai draugėn buriasi kasmet. Po sveikinimo kalbų, jauniesiems šauliams apkabinus Didįjį ąžuolą, direktorius kvietė bendrai patriotinei dainai. Švelniai, melodingai ir labai nuoširdžiai nuskambėjo „Žemėj Lietuvos“, o dainos aidą sugėrė visais amžiais žmonių gerbiamas Gojaus miškas. Čia kadaise laikinus namus surado pokario partizanai. Svarbu pasakyti, kad Stakliškių-Aukštadvario apylinkės – Dainavos, Tauro ir Didžiosios Kovos partizanų apygardų ribos.
Svarbus kiekvieno žygio akcentas – taip pat jau tradiciniu tapęs šiaurietiškas ėjimas. Taigi, sugrįžę į aikštelę, žygio dalyviai rengėsi žingsniuoti į kitą stotelę – atstatytos partizanų slėptuvės link. Bet prieš tai Alytaus rajono visuomenės sveikatos biuro direktorė Dalia Kitavičienė kvietė atlikti keletą apšilimo pratimų, nes prieš akis laukė beveik 4 km trasa vis dar snieguotu miško keliuku. Vėl rikiavosi keturračiai, jaunieji šauliai ir vyresnieji ėjikai. Nešini trispalvėmis, pakiliai nusiteikę žygeiviai pasiekė vietą prie upelio, kur atstatyta partizanų žeminė.
Antroje žygio stotelėje, prie partizanų žeminės, žygio dalyviai senjorai padainavo patriotinę dainą, o netrukus pasirodė partizanai – gimnazijos teatro būrelio nariai: Lukas Sudvajus, Valentinas Straigis, Airidas Gudelaitis (vadovė Asta Daironienė). Jie suvaidino sceną iš čia besislapsčiusių, o vėliau apsuptų ir nužudytų Laisvės kovotojų gyvenimo. Lietuvos partizanų kovos su naujais okupantais Gojaus miške prasidėjo 1944 m. rugpjūčio mėnesį, tik ką Sovietinei armijai nustūmus vokiečius už Nemuno, o čia pradėjus šeimininkauti NKVD vidaus kariuomenei. Tai buvo vienas iš pirmųjų bunkerių, Gojaus miške įrengtas 1944 m. rugsėjo – lapkričio mėnesiais. Butrimonių valsčiaus viršaitis Pranas Paulauskas 1944 m. rudenį organizavo partizanų būrius. Jis buvo išrinktas pirmuoju partizanų vadu, slapyvardžiu „Šarūnas“. Partizaninis judėjimas apylinkėse plėtėsi, apėmė tolimesnius kaimus: Vėžionių, Paliepių, Panemunės, Pelekonių ir kitus. Įvairių kaimų partizanai palaikė ryšius su Tauro rinktine. Tačiau į partizanų gretas įsimaišė išdavikų, kurie 1944 m. gruodžio 12 d. susprogdino bunkerį. Žuvo pirmieji partizanai, nesuspėję gauti slapyvardžių: Juozas Manarka, Jonas Nemeikštis, Aleksas Kamsiukas, Bronius Rubliauskas (http://www.partizanai.org/failai/html/amzinieji-azuolai.htm).
Prie atstatyto bunkerio žygio dalyvius Vasario 16-osios proga sveikino LŠS Kauno šaulių 202-osios kuopos vadas Julius Proškus. Jis dėkojo visiems, kas neabejingi Laisvės kovotojų atminimui, Prienų miškų urėdijos Verknės girininkijos eiguliui Mindaugui Miklušiui, kuris pagelbėjo vykdant jo paties inicijuotus žeminės atstatymo darbus, džiaugėsi po daugelio metų galėjęs išreikšti pagarbą ne tik kitiems partizanams, bet ir savo tėvui, Lietuvos savanoriui, pasak dokumentų, kadaise čia stačiusiam bunkerį. J. Proškus, kilęs iš Gerulių kaimo, trumpai nusakė savo šeimos istoriją: tėvas Pranas Praškevičius-Proškus buvęs Lietuvos savanoris, dirbęs VSD tarnyboje, pasienio policijos pareigūnu Zarasų užkardoje, buvo šaulys, nuo 1935 metų grižo į Gerulių kaimą tvarkyti savo žemę, kurią gavo kaip savanoris. Niekada netoleravo komunistinės propagandos, todėl turėjo priešininkų. Dėl to buvo tardoma ir motina Marijona Proškienė. Netrukus po susišaudymo Gojaus miške jau gruodžio 24 d. į Proškų sodybą įvažiavo mašina su azijietiškos išvaizdos kareiviais ir rusų karininku. Visą šeimą išvarė į kiemą, iššaudę gyvulius susikrovė į mašiną, o visus pastatus ir namą padegė. Tėvo buvimo vieta buvo išaiškinta 1946 metais ir jis represuotas kaip tėvynės išdavikas Tuskulėnuose. Pagerbę kovotojų atminimą tylos minute, žygeiviai pajudėjo į trečią stotelę.
Linksmiausia žygio dalyvių susitikimo vieta – medžiotojų pavėsinė. Čia jie buvo sutikti su dviem karštomis sriubomis, dzūkiškais lašinukais, saldumynais bei arbata. Užkandusių ir pailsėjusių laukė malonios staigmenos ir prizai. Alytaus rajono visuomenės sveikatos biuras kartu su Butrimonių gimnazija apdovanojo sveiką gyvenseną propaguojančius Butrimonių bendruomenės narius: profesorių Algirdą Sliesaravičių, Genovaitę Bardzilauskienę, Vytą Kurpoviesą. Už bendradarbiavimą ir bendruomenės narių telkimą – Jiezno seniūną A. Bartusevičių, Butrimonių seniūną A. Jusą, Butrimonių keturračių klubo vadovą D. Gudaitį, Verknės girininkijos eigulį M. Miklušį, gimnazijos socialinę pedagogę R. Jablonskienę. Padėkota vyriausiajam žygio dalyviui Jonui Anušauskui, neseniai šventusiam 90-metį, bei jauniausioms patriotėms Medai Nijolei ir Vytautei Valaitytėms. Jauniesiems šauliams skirtos atminimo dovanėlės. Gimnazijos direktorius V. Valvonis dėkojo šventės organizatoriams, rėmėjams, pagalbininkams, dalyviams – savo buvimu išreiškusiems tautinį sąmoningumą bei pilietiškumą, siūlė dar pabendrauti, pabūti prie laužo, pasiklausyti patriotiškų dainų.
Vakare į kultūros namus visus bendruomenės narius kvietė Butrimonių saviveiklininkai. Gimnazijos teatro būrelis parengė dokumentinį spektaklį „Partizanų takais“, keletą nuotaikingų dainų pasipuošę tautiniais drabužiais atliko jaunimo ir jaunučių chorai (vadovė Neringa Valvonienė), šventinę nuotaiką kūrė šokių kolektyvas „Gojelis“ (vadovė Živilė Patinskaitė), dainavo vokalinė grupė „Crescendo“ (vadovė Laima Kalinauskienė).
Vasario 16-oji – išskirtinė šventė Lietuvai. Nuo pat 1918-ųjų – tai kiekvienam lietuviui brangi data, primenanti valstybės tradicijas, įpareigojanti saugoti ir puoselėti laisvės viltį. Pasak lietuvių filosofo Vydūno, Tėvynė žmogui suteikia jėgų, ramybės ir tikėjimo, brandina žmoniškumą. Žmonės, bet kokiomis sąlygomis gyvenantys savo Tėvynėje, yra jos paslapčių, skausmų ir džiaugsmų žyniai. Tėvynėje slypi visos jėgos ir kūrybinės galios, esančios Kūrėjo valioje ir nulemtos būti amžinybėje ir begalybėje. Tik čia išmokstamos svarbiausios tautos istorijos pamokos. Vydūnas tautą lygina su augmenija: kiekvienas auga, žydi ir bręsta savajame žemės plote, taip ir kiekviena tauta yra bendruomenė savo Tėvynėje: čia gimsta, auga ir gyvena.
Butrimonių gimnazijos mokytoja Irena Šimanskienė
