Dar 1997 m. mokykla dalyvavo ir laimėjo rajono savivaldybės organizuojamame projektų konkurse, mokyklos teritorijoje buvo įkurta „Meilės sala“. 1998 m. pavasarį mokyklos maironiečių organizacijos nariai „Meilės saloje“ pasodino medžius – „Eglės žalčių karalienės“ personažus. 1999 m. pastatyta skulptūra (autorius Algirdas Judickas). Mokiniai labai mėgsta šią vietą: ateina pasivaikščioti, praleisti laisvą laiką. Erdvė patraukli, nes reikia pereiti per tiltelį. Galbūt todėl šioje vietoje vyksta gimnazistų krikštynos – viena smagiausių ir nerūpestingiausių mokyklinių švenčių.
Apsilankius ,,Meilės saloje“ galima susipažinti su medžiais, minimais lietuvių liaudies pasakoje ir Salomėjos Nėries poemoje ,,Eglė žalčių karalienė“. Ši edukacinė erdvė tinkama organizuoti literatūros, biologijos, dailės, technologijų ir kitas pamokas.
Paskaityti poemą „Eglė, žalčių karalienė“ galima čia.
Paprastasis ąžuolas
Paprastasis ąžuolas (lot. Quercus robur) – magnolijūnų (Magnoliophyta) skyriaus bukinių (Fagaceae) šeimos ąžuolų (Quercus) genties lapus metantis vienanamis augalas, kurio moteriški ir vyriški žirgininiai žiedai sukrauti ant to pačio vieno medžio.
Medis galintis užaugti iki 20 – 35 (40) m aukščio ir 0,7 – 1,5 (3 – 4,5) m storio kamienu. Laja plačiai šakota, ovalinė arba kiaušiniška iki 20 m pločio, kartais ir daugiau. Jaunų medžių žievė lygi, pilka, žvilganti. Senų – giliai suaižėjusi, tamsiai pilka. Lapai paprasti, atvirkščiai kiaušiniški, 4 – 12 (15) cm ilgio ir 2 – 6 (8) cm pločio, jauni nežymiai plaukuoti, vėliau pliki. Viršutinė lapo pusė ryškiai žalia, kartais nežymiai žvilganti, apatinė šviesesnė. Lapo pamatas širdiškas; kraštas skiautėtas, skiaučių viršūnės bukos. Žydi lapams skleidžiantis gegužės – birželio mėn.Vaisiai – vienasėkliai gelsvai žali arba gelsvai rudi 1,5 – 3,5 cm ilgio ir 1 – 2 cm skersmens riešutai (gilės). Gilės po 1 -4 (6) išauga ant šakelių, jų kotai gali siekti 2 – 10 cm ilgį. Sunoksta rugsėjo-spalio mėn. ir ima kristi. Gilės labai mėgstamos paukščių ir kitų miško gyvūnų. Žmonės iš jų ruošia kavą.
Ilgaamžis medis, gyvena 500 – 600 metų, bet žinomi ir ilgaamžiai – 1000 – 1500 metų turintys ąžuolai. Nuo senų laikų šie medžiai yra gerbiami ir mylimi žmonių. Gerai auga nerūgščiose, drėgnose, bet gerai drenuojamose, vidutinio derlingumo ar derlingose dirvose – priemolio ar priesmėlio, turinčiose daug mineralinių medžiagų: kalcio, azoto, magnio ir kalio. Šaknų sistema plati ir gili, tad gerai ištveria sausras, atsilaiko prieš smarkius vėjus ir net viesulus.
Paparastasis uosis
Paprastas uosis (lot.Fraxinus excelsior) – vienintelis Lietuvoje natūraliai augantis alyvmedinių (Oleaceae) šeimos uosių (Fraxinus) genties atstovas.
Šviesiamėgis, mėgsta derlingą kalkinę dirvą. Geriausiai auga drėgname, bet vandeniui pralaidžiame šarminiame arba neutraliame dirvožemyje. Miškuose dažniau auga drėgnokose vietovėse.
Vešlus, lapus metantis, su aukšta, kupoliška, plačia ir taisyklinga laja medis. Kamienas tiesus. Jaunų medžių žievė lygi, blyškiai pilka, vėliau tampa stora, suaižėjusi. Pumpurai juodi ant kurių mažos karpelės. Sužaliuoja gegužės mėnesį – vėliau už kitus. Lapai pavasarį šviesiai žali 20–35 (40) cm ilgio, sudėtiniai, plunksniški, sudaryti iš 7-13 mažesnių lacentiškų ar kiaušiniškai pailgų beveik bekočių lapelių, kurių ilgis 3-12 cm, plotis 0,8-3 cm. Paprastasis uosis sužaliuoja tik gegužės mėnesį, vėliau už kitus medžius. Uosio lapai taip pat nukrenta vieni pirmųjų, paprastai dar žali, nenugeltę. Sužydi balandžio pabaigoje. Žiedai smulkūs, be vainiklapių susitelkę į kuokštus arba šluoteles, apdulkinami vėjo. Dažniausiai dvinamis, vienais metais ant to paties medžio gali subręsti moteriški žiedai, kitais metais – vyriški. Vaisius (sparnavaisis) lacentiškas arba pailgai elipsiškas – 2,5-4,5 cm ilgio ir 0,7-1,0 cm pločio gelsvai arba šviesiai rudas, dažnai su įskeltu arba apskritu galu. Kiekviename yra po sėklą. Krisdamas sparnavaisis ilgai sukasi ore ir dažnai vėjo nunešamas toli. Vaisiai prinoksta rugsėjo-spalio mėnesiais. Didelė dalis sparnavasių lieka kaboti ant medžio visą žiemą.
Drebulė
Drebulė, sin. epušė (lot. Populus tremula) – gluosninių (Salicaceae) šeimos, tuopų (Populus) genties lapuotis medis.
Labai dažna Lietuvos vietinių medžių rūšis. Auga miškuose, sodybose, paupiuose, miestuose. Šviesamėgis augalas. Auga įvairiuose dirvožemiuose, bet dažniausiai derlinguose ir vidutinio derlingumo drėgnokuose priemolio ir priesmėlio dirvožemiuose, pakenčia rūgščius dirvožemius. Atspari šalčiui ir sausroms. Nemėgsta augti smėlynuose ir aukštapelkėse.
Medis. Jo laja retoka, kamieno apatinėje dalyje šakų nėra. Jaunų medžių kamieno žievė glotni, blyški, žalsvai pilka su dėmelėmis, vėliau suaižėja ir patamsėja. Subrendusių medžių žievė keletas metrų nuo žemės pilkai rusva, dėmėta ir gruoblėta, dar aukščiau glotni ir lygi, žalsva ar balzganai žalia. Ūgliai dvejopi, tai yra vegetatyviniai – ilgi, šiek tiek bambliuoti ir generatyviniai – trumpi, randuoti. Pumpurai apie 1 cm ilgio, pailgai kiaušiniški, rausvai rudi, smailūs, lipnūs, kvapnūs, pliki arba plaukuoti. Dvinamis. Vyriški ir moteriški žiedai susitelkę į žirginius. Žirginai iki 10 ar 14 cm ilgio ir iki 1,5 cm skersmens, plaukuoti. Kuokeliai raudoni dėl ryškiai raudonos ar purpurinės spalvos dulkių, o piesteliniai kiek trumpesni, pilkai žali, tik purkos raudonai purpurinės. Moteriškiems žiedams peržydėjus, žirginiai pailgėja. Žydi prieš sulapojant balandžio mėn. antroje pusėje, rečiau gegužės pradžioje. Jų vaisiai, tai žirginiuose susitelkusios žaliai rudos sausos dėžutės, kuriose daug smulkių sėklyčių. Sėklytės su plaukelių kuokšteliais, labai smulkios, išnešiojamos vėjo. Sėklos subręsta vos sulapojus, praėjus 25 dienoms po žydėjimo. Lapai 3-7 cm ilgio ir tokio pat pločio, kieti, tamprūs, šviesiai žali, apatinė jų pusė pilkšva. Jų forma beveik apvali su trumpu nusmailėjimu, banguotais kraštais, su 3-5 pagrindinėmis gyslomis, pliki arba truputi plaukuoti. Rudenį lapai pagelsta arba parausta. Lapkotis ilgas, susiplojęs, todėl juda ir šlama net nuo lengvo vėjo pūtimo.
Greitai atželia kirtavietėse, gaisravietėse, apleistose dirvose. Dauginasi dažniau vegetatyviai – šaknų atžalomis. Jaunos atžalos užauga iki 2 m per metus. Sėklomis dauginasi rečiau.
Beržas
Beržas (lot. Betula) – bukiečių (Fagales) eilės beržinių (Betulaceae) šeimos augalų gentis.
Tai vidutinio aukščio medžiai. Auga labai sparčiai, intensyviausiai karpotasis beržas auga būdamas 20–30 metų, o 50–60 metų beržų augimo tempas sulėtėja. Paprastai tai 15–25 m aukščio, rečiau pasitaiko 30–35 m aukščio šių medžių. Užaugusių beržų kamieno skersmuo apie 35–49 cm. Trumpaamžiai medžiai, maksimaliai išgyvena iki 150 metų. Kamienas dažniausiai tiesus, baltos tošies, kuri kamieno dalyje giliai suaižėjanti. Laja iš pradžių kiaušiniška, vėliau svyruokliška ir skėtiška bei reta. Lapkočiai 2–3 cm ilgio. Pumpurai šiek tiek lipnūs, lipnūs ir jauni lapeliai. Pilnai išsiskleidę lapai trikampiai, dantyti 3–7 cm ilgio ir 2–6 cm pločio. Augantys atviroje vietoje beržai pradeda derėti sulaukę 10–15 metų, o miške 20–30 metų. Žydi balandį–gegužę, besiskleidžiant lapams. Žiedai susitelkę į žirginius. Moteriški žirginiai pavieniai, dukart trumpesni už vyriškus, išauga ant trumpų šoninių ūglių, vyriški susitelkę ant šakelių galų po 2–4 kekėmis. Riešutėliai (vaisiai) sunoksta liepos mėnesį. Dauginasi sėklomis ir atželia iš kelmų.
