Alytaus rajono Butrimonių gimnazijos renovacijos darbai, kuriais rūpinasi Alytaus rajono savivaldybė, jau eina į pabaigą. Kartu su atsinaujinusia, šiltesne, gražesne, jaukesne mokykla realybe tampa dar viena graži idėja.
Gimnazija, dalyvaudama Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijos kartu su asociacija „Europos judėjimas Lietuvoje“, skirtame Lietuvos mokykloms, projekte „Drąsinkime ateitį“ aktyviai bendradarbiauja su baigusiais Butrimonių mokyklą mokiniais, tapusiais Garbės galerijos nariais. Jie ne tik susitinka su mokiniais ir drąsina jaunąją kartą, bet ir savo pavyzdžiu skatina savanorystę, dovanodami savo koncertus ar kitokį meną.
Šiuo metu dailininkas, profesorius, Alytaus rajono Butrimonių gimnazijos Garbės galerijos narys, Alytaus rajono Garbės pilietis Antanas Kmieliauskas gimnazijoje baigia meno kūrinį – sieninės tapybos darbą. Profesoriui dirbti nelengva, nes per kiekvieną pertrauką jį supa būrys mokinių: vieni stebi, kiti klausinėja ir procesas tampa ne tik kūrybiniu darbu bet ir netradicinėmis dailės pamokomis mokiniams ir mokytojams. Stebint ir klausantis profesoriaus suprantame, kad tai ne tik meno pamokos – kai kalba profesorius Antanas Kmieliauskas – vyksta ir gyvenimo išminties, darbštumo, kūrybingumo bei tautinio sąmoningumo pamokos. Mes, IV gimnazinės mokinės, maironietės Žydrūnė Seiliūtė, Virginija Straigytė ir direktoriaus pavaduotoja Genovaitė Žiurinskienė nusprendėme pakalbinti profesorių prie arbatos puodelio, o jo prisiminimais pasidalinti ir su Alytaus krašto dienraščio „Alytaus naujienos“ skaitytojais.
Prisiminimai apie vaikystę, mokyklą, gimtąjį Butrimonių kraštą profesorių aplanko dažnai. Tik gaila, kad daugelis prisiminimų susiję su Antrojo pasaulinio karo žiaurumais, žydų Holokaustu. „Tos akimirkos niekada neužsimirš. Požiūris į gyvenimą, vertybės formuojasi nuo vaikystės. Mūsų kaimynas buvo žydų tautybės. Aš ėjau su tėvu, kaimyno namo durys buvo atidarytos, pro jas buvo matyti daug ryšulių, matyt, žmonės ruošėsi bėgti. Tėvas man pasakė: „Pažiūrėk, galime paimti ką norime, bet niekada negalima imti svetimo turto, juo labiau nelaimės ištiktų žmonių“. Tokios pamokos man išliko visam gyvenimui. Laikai, kada ėjau į mokyklą, buvo tragiški (prisiminimai apie nužudytą bendraklasės brolį ir jos ištremtus tėvus, Butrimonių aikštėje išrikiuoti partizanų lavonai, žiaurus susidorojimas su nekaltais gyventojais, didžiulė baimė. Olendernės kaime slėpėsi partizanų vadas A. Ramanauskas -Vanagas. Mano tėvas taip pat jam pagelbėjo“.
Profesorius pasakoja, kad tuo metu, kai jis dar buvo vaikas, meno kaip ir nebuvo. Buvo kitokie laikai. Todėl ir pats tiksliai negalėtų pasakyti, kaip savyje atrado menininko gyslelę. „Tėvo brolis Nikodemas piešdavo ir mes, vaikai, kartais paimdavome pieštuką. Jo prisiminimas man labai brangus,“ – pasakojo dailininkas. Daug įtakos A.Kmieliausko, kaip dailininko, gyvenime turėjo ir atsitiktinės situacijos. „Buvo tokia istorija, kai kunigas atėjo prieš Kalėdas į klasę ir liepė mokiniams prakartėlę nupiešti. Pamatę mano piešinuką, klasės draugai paprašė manęs irgi nupiešti, taip pavaizdavau 40 prakartėlių. Aišku, visi suprato, kad tai mano piešinukai, ir nors jie buvo panašūs, tačiau kartu ir skirtingi. Tai stebino visus. Po kelerių metų tuometinis kunigas manęs paprašė išdrožti šv. Juozapo skulptūrą, nors nemokėjau ir niekada nesimokiau tokio meno, bet sutikau pabandyti. Tėvas padarė nedidelį kaltą, pradėjau drožti ir galutinis rezultatas buvo baigta skulptūra“ – savo prisiminimais dalinosi A. Kmieliauskas. Profesoriaus pasirinkimui didelę įtaką darė brolio Jeronimo meilė menui ir tapybai. „Jo tikslas buvo studijuoti meną, o jei ne, tai nieko kito,“ – teigė profesorius. Mokydamasis Jiezno progimnazijoje Jeronimas daręs daug rašybos klaidų, už kurias būdavęs mokytojų baramas. Taip pat ir už tai, jog mėgo pamokų metu piešti. Kai tai sužinojo mama, ji suprato, kuo turėtų tapti jos sūnus ir pasirūpino, kad Jeronimas mokytųsi tuometiniame Kauno dailės technikume. Bet jis turėjo tarnauti tarybinėje kariuomenėje ir penkeriems metams buvo paskirtas dirbti aviacijoje, iš kur broliui Antanui rašė liūdnus laiškus, kur išliedavo savo liūdesį, jog negali veikti to, kad jam skirta. Tie laiškai skatino Antaną Kmieliauską dar atsakingiau mokytis. Studijuoti į Kauną vyko kolūkiečių sunkvežimiu. Pavėlavo viena diena į egzaminus, bet supratingi dėstytojai leido egzaminus laikyti kitą dieną. Norint įstoti į Kauno dailės technikumą, reikėjo išlaikyti stojamuosius egzaminus. „Vos atvykęs į Kauną laikyti stojamųjų egzaminų aplankiau M. K. Čiurlionio dailės muziejų. Čiurlionis padarė man nepaprastą įspūdį, o netoliese surengta tarybinės dailės paroda nuvylė neįdomiais darbais, todėl ėmiau svarstyti, ar dar nori būti dailininku. Prieš stojamuosius turėjau poros valandų paskaitą apie dailę, dėstytojas sakė, kad tie, kurie stoja studijuoti meno, jiems galima būtų užrašyti taip, kaip užrašyta ant Pragaro vartų ir paskaitą pabaigė cituodamas Dantę: „Palikite viltį visi, kurie čia įeinate!“
Dailės mokslus Kaune profesorius baigė aukso medaliu. „Kai įstojau, man pradėjo rašyti gerus pažymius. Aš buvau darbštus, sąžiningas kaimo vaikas, tai labai stengiausi, kad tik pavyktų. Kai kaime augau, teko labai sunkiai dirbti, todėl ir dailei skyriau daug laiko ir darbo. Vėliau su bendramoksliais juokaudavome, jie sakė, kad jei aš taip stipriai nesistengčiau, tai ir jie gautų geresnius pažymius, dabar penketukus rašo tik Antanui“.
Freskų piešimo istorija: studijuodamas Vilniuje dailės institute, profesorius gyveno bendrabuty, kur buvo daug triukšmingų rusų tautybės studentų. Vienas draugas pasiūlė kartu nuomotis butą ir gyventi atskirai. Jis studijavo freską. Kai kambario draugui užduotis sukurti freską būdavo per sunki, šeštadieniais ateidavo į pagalbą Antanas. Taip profesorius išmokė šį draugą lietuvių kalbos, o jis pats – freskos kūrimo paslapčių. Dėstytojas tai žinojo, bet buvo supratingas, žinodamas, kad draugas skurdžiai gyvena, jam reikalinga stipendija. Profesorių tuometis Dailės instituto rektorius siuntė į Leningradą studijuoti grafiką, bet jis norėjo studijuoti tapybą. Po metų jam pasiūlė studijuoti ir tapybą, ko pats norėjo, bet apsilankęs Ermitaže ir susipažinęs su Pasaulio meno korifėjų darbais, suprato, kad tarybinio meno jis studijuoti nenori, jam pritarė ir rektorius. Taip ir liko be studijų Leningrade, nors egzaminus jau buvo gerai išlaikęs.
A. Kmieliauskas – Butrimonių gimnazijos Garbės galerijos narys, Alytaus rajono Garbės pilietis: „Tuo džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Nors esu už tai dėkingas, tačiau nesijaučiu vertas šio vardo. Esu paprastas žmogus iš Dzūkijos kaimo ir to niekada nesigėdijau, nes kaime moralė aukštesnė“.
„Tikiuosi, kad šis mano kūrybos darbas skatins mylėti gimtąjį kraštą, gamtos grožį, atrasti meno ir grožio poreikį savyje mokiniams, mokytojams ar svečiams, pravėrusiems Butrimonių gimnazijos duris. Kurdamas naudojau daug įvairių brolio Jeronimo akvarelės darbų pavyzdžių ir spalvų, – sakė profesorius, – taip įsiamžinome abu, buvę Butrimonių progimnazijos mokiniai“.
Sieninės tapybos kūrybinis darbas Butrimonių gimnazijoje bus atidengtas lapkričio mėnesį, gimnazijos šventės metu.
Žydrūnė Seiliūtė, Virginija Straigytė,
Butrimonių gimnazijos IV g klasės mokinės
