Kiekvienam iš mūsų Vasari
o 16-oji turėtų būti svarbi data. 1918 m. Vasario 16-ąją pasirašytas nepriklausomybės aktas sustiprino mūsų šalį, mes, lietuviai, išdrįsome pasauliui pasakyti, jog esame nepriklausomi ir laisvi lyg paukščiai, galime nebijoti gyventi.
Tuo laiku manęs dar nebuvo šiame pasaulyje, bet galvodama apie praeitį ir žmonių kelią, nueitą iki šios lemtingos dienos, aš širdyje jaučiu jų baimę, nerimą, pyktį ir dar daug įvairių išgyvenimų, matau vingiuotų ir duobėtų kelių bei klystkelių. Savo vaizduotėje galiu nukeliauti ir minutėlę pabūti ten, tačiau jokios mano fantazijos neatstos to meto žmonių patirties: ilgi priespaudos metai, santvarkų kaita, laisvės kovos… Vis dėlto atėjus šiai dienai viskas pasikeitė. Žmonių veiduose atsirado laukta šypsena: jie patikėjo, kad dabar lietuvių tauta yra laisva, pajuto, kad kiekvienas iš jų yra atsakingas už jos likimą. Net žiemiška ryški saulė nušvito kiekviename Lietuvos kampelyje, ji sušildė ne tik orą, bet ir laukiančiųjų sielas, įsiplieskė akinanti, bet maloni Laisvės šviesa.
Ar kada nors susimąstėte, kad galėtute dėl savo šalies kovoti? Ar galėtute dėl jos gyvybę paaukoti? Ar leistute priešams ją atimti? Ar visiškai be atsakomybės jausmo, be sąžinės ar skausmo stebėtute, kaip ji nyksta? Jei atsakysite, kad dėl Tėvynės savo širdį atiduosit, kad pereisit aukščiausius kalnus, kad atremsite pikčiausius priešus, kad tik ji išliktų, turite teisę sakyti, kad esate tikri jos vaikai. Tačiau jei pasakysite, jog liksite abejingi, kad bėgsite, kad slėpsitės, bijosite ir dėl jos nekovosite, tada aš pasakysiu, kad ši šalis – ne jums!
Juk Tėvynė – tai nėra tik žodis, tai yra vieta, kur gimėme, susipažinome su savo tautos istorija, susidūrėme su pirmaisiais savo iššūkiais, patyrėme malonius jausmus, išmokome suprasti vertybes. Lietuva – tėvų ir protėvių kraštas, padovanojęs mums pačią nuostabiausią gamtą, pačią gražiausią ir unikaliausią kalbą. Čia mūsų jūra, upės, ežerai ir upeliai. Pilys, piliakalniai ir pilkapiai. Šilai, miškai ir girios… Mūsų šventės ir tradicijos, mūsų miestai, miesteliai, vienkiemiai ir gimtieji namai… Širdyje – šiluma ir artumo, saugumo jausmas, lūpose – šypsena… Tėvynė – kraštas, kuriame esi mylimas ir laukiamas.
Lietuva maža, bet stipri ir didinga šalis. Daug išgyvenusi ir patyrusi, apdainuota ir aprašyta amžininkų istorikų, rašytojų, poetų, šiandien ji garsi pergalėmis, laimėjimais, turtinga jos garsių kultūros, sporto, mokslo žmonių. Turime kuo didžiuotis ir galime jaustis pasaulyje dideli.
Vasario 16-oji man – Tėvynės gimimo diena, didelė šventė. Kiekvienas, mylintis ir gerbiantis Lietuvą, turėtų švęsti ir su džiaugsmu širdyje išgyventi šią dieną. Tai istorinė data, kurią žino kiekvienas tikras šios šalies vertas lietuvis, o Vasario 16-osios rytą su šiluma ir patriotizmo liepsna širdyje didžiuodamasis iškelia trispalvę vėliavą.
Rugilė Gudelaitytė, 7 klasė
