Tik pastovi kelionė mus tegali
išgelbėti nuo baimės būti išmestiems
iš šilto lizdo, marmurinės salės,
tik panieka, tik pašaipumas tiems,
kas kerpėja, pelija ir apsnūsta,
ko nebegundo upės ir keliai.
Kaip gaila tų, kurie anksti panūsta
stovėti ar sėdėti monumentaliai.
<…>
O einantiems keliu nėra nelaukto –
kas atsitiktų, viskas normalu,
ir tenka plaukti, jeigu reikia plaukti,
ir tenka skęsti, kristi nuo uolų,
iškęsti audrą ir iškęsti sausrą,
nakvoti tunely ir apleistoj pily,
ir įprastai kas rytą sveikint saulę
kaip gerą draugę, sutiktą kely. (A. Mikuta)