Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamas projektas Nr. 09.2.1-SFA-V-719-01–0001 „Kokybės krepšelis“
Spalio 7 dieną 7 ir 8 klasių mokiniai lankėsi Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Aplankėme Dzūkijos, Suvalkijos, Aukštaitijos ir Žemaitijos etnografines sodybas, kurių amžius siekia iki 200 metų. Susipažinome su senaisiais lietuvių amatais, buitimi, darbais ir tradicijomis. Lankydami regionų kiemelius stebėjome, kaip keičiasi ne tik sodybų tvoros, bet ir pastatai bei jų vidus. Stebėjome, kaip vyksta restauravimo darbai specialiu plačių ašmenų kirviu – skliutu.
Pirmiausia aplankėme dzūkų gyvenamąjį namą, kur apsistodavo profesorius gamtininkas Tadas Ivanauskas: apžiūrėjome kambarį, kuriame nakvodavo, ten eksponuojamus jo daiktus. Gidas akcentavo, jog Dzūkijos žemės nederlingos – jose gerai auga tik grikiai, todėl klėtis grūdams laikyti itin maža. Prabanga nepasižymi ir pirkutė: nedideli langai, žemos lubos. Tačiau dzūkų eigulio namas kur kas erdvesnis, šviesesnis.
Aukštaitijos etnografinis regionas išsiskiria gatviniais rėžiniais kaimais, kur gyvenamieji namai išsirikiavę palei kelią. Prie kryžiaus su lenkiškais užrašais prisiminėme ir aptarėme spaudos draudimo laikotarpį. Aukštaitijos sektoriuje 2003 m. įrengtoje Klepšių dūminėje gryčioje apžiūrėjome įvairius daiktus: čia eksponuojami pagrindinio ir pagalbinio fondo eksponatai. Dalis jų – kopijos, kurias padarė muziejaus restauratoriai. Įėję į patalpas pasėdėjome už stalo, ant pakloto gulto. Gidui uždarius gryčios duris, į vidų šviesa krito tik pro mažyčius langelius, kuriuos mokiniai uždarė specialiomis durelėmis. Tuomet atsidūrėme visiškoje dūmais persmelktoje patalpoje – tai buvo netikėtas patyrimas šiandienos žmogui. Paklausti, ar norėtų gyventi tokiomis sąlygomis, mokiniai net negalvoję atsakė neigiamai. Išėję į koridorių galėjome išbandyti kokį darbą (malti girnomis, piestoje grūsti grucę, kočioti, lipti lipyne). Taip sužinojome eksponatų paskirtį, veikimo principą. Pakeliui į suvalkiečio sodybą apžiūrėjome kaimo pakraštyje, pamiškėje stovinčią aštuonkampę koplyčią.
Apsilankėme ir vidutinio suvalkiečio sodyboje, turinčioje būdingą Suvalkijai stačiakampį kiemą ir perimetrinį vienkiemio užstatymą. Stuboje matėme krosnį su „zelikiu“ (šildomu priestatėliu, ant kurio malonu pasišilti). Suvalkiečio krosnies pakūra virtuvėje – jis nekūreno krosnies tame pačiame kambaryje, kuriame miegojo, be to, taupė malkas – mėsos rūkykla įrengta virš krosnies ant aukšto. O kibirą vandeniui iš šulinio semti šeimininkas rakindavo specialiu užraktu ant svirties kablio. Mokiniai galėjo išbandyti eksponatus – su svirtimi pasisemti vandens iš šulinio Aringui buvo nemenkas iššūkis Vaikų dėmesį patraukė šuns būda su durelėmis – kad per speigus šuo nesušaltų.
Žemaičių numai pasitiko erdviais kiemais, tačiau ilgėliau sustojome prie nedidelės sodybėlės žemai nutįsusiu kupliu stogu šalia kelio. Tai jau unikalus pastatas – senasis numas su atviru ugniakuru viduje ir ūkinėmis patalpėlėmis po vienu stogu. Kadaise tokiuose būstuose buvo gyvenama drauge su naminiais gyvulėliais, o XIX a. jie buvo naudojami jau tik kaip ūkiniai pastatai. Apžiūrėjome čia eksponuojamus padargus, aiškinomės jų paskirtį.
Amatų miestelyje gidas pasakojo apie miestelių tradicijas, kvietė patiems prisipumpuoti vandens, apžiūrėti karietas, arklių kaustymo patalpą. Vaikai domėjosi vaistinės bei arbatinės asortimentu. Užsukome į pradžios mokyklą su mokytojo butu ir mokytojų kambariu. Dalyvauti pamokoje pakvietė klasėje nuskambėjęs skambutis. Susėdome į suolus, Aistė ryžosi atlikti gido skirtas matematikos užduotis senoviniu skaičiuotuvu.
Žingsniuodami nuo sodybos prie sodybos pastebėjome užrašą „Jurta“. Pasukome ta kryptimi, kur nuošaliau įsikūręs Tremties ir pasipriešinimo sektorius. Čia stovi neįprastas, velėna dengtas statinys – jurta – ir aklinas, tik su mažučiais, spygliuota viela apraizgytais langeliais, gyvulinis vagonas. Nors neturi nieko bendra su tradicine lietuvių kultūra, šie statiniai primena skaudų Lietuvai 1941-1953 m. tremčių laikotarpį, apie kurį mokiniai sužino tik iš istorijos vadovėlių. Vaikai nustebo pamatę, kokio dydžio tėra vagonas, į kurį buvo sugrūdama apie 80 žmonių, o jurtoje tilpdavo daugiau nei 40… Tremties aukoms atminti – prie jurtos stovi du paminklai. Tai buvo trumpa, bet paveiki istorijos pamoka.
Pakeliui į namus apsilankėme Dovainonių atodangoje ant legendomis apipinto Mergakalnio. Tai aukščiausia (42 m) Kauno marių atodanga, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas. Čia įrengta apžvalgos aikštelė ir poilsiavietė. Priešais pūpso paukščių pamėgta sala, kur glaudžiasi retos vandens paukščių rūšys. Išties įspūdingi šioje atodangoje susiformavę moreniniai stulpai, vadinamosios atodangos nosys. Mokiniai mielai čia dairėsi, fotografavosi, ilsėjosi ir užkandžiavo.
Išvyka paskatino mokinius giliau pažinti ir tyrinėti, saugoti ir puoselėti savo šalies tradicijas, sustiprino pažinimo, bendrąsias, bendravimo ir bendradarbiavimo kompetencijas bei tarpdalykinę integraciją. Įgytos žinios bus aptartos ir pritaikomos istorijos, geografijos, literatūros pamokose.
Įgyvendintos ,,Kokybės krepšelio“ veiklos: 1.2. Savivaldaus ir patyriminio ugdymo(si) diegimas dalykų pamokose. 1.3. Ugdymo proceso organizavimas kitose edukacinėse aplinkose gimnazijoje ir už gimnazijos ribų – ,,klasė be sienų“.
Irena Šimanskienė, Dalia Adžgauskienė
